12 rašytojos išpažinčių

12 rašytojo išpažinčių

Atvirumas šildo. Man atrodo, rašytojai slepiasi po įvaizdžio kiautais – visada stiprūs, visada pozityvūs. Bet yra ir kita pusė – labai žmogiška, abejojanti, kartais iracionali. Norisi, kad ji taip pat būtų matoma.

Todėl ir parengiau šį labai atvirą įrašą.

1. Leisti knygas į pasaulį yra baisu, bet noras didesnis už baimę.

2. Kartais baltai pavydžiu autoriams, kurie leidžia su leidyklomis – bent iš šono viskas atrodo gerokai lengviau.

3. Kartais nerimauju, kad dėl savo kūrybos tempo man nėra lemta parašyti daug knygų (arba skaitytojai pamirš iki kitų knygų).

4. Perfekcionizmas padeda ne visada – kartais jis tiesiog išsekina.

5. Rašymo patirtis skatina giliau analizuoti skaitomas knygas, bet tai nė kiek nemažina skaitymo malonumo – veikiau priešingai.

6. Įvertinimai „kaip debiutui neblogai“ man būtų lygūs nesėkmei – ne todėl, kad tai blogai, o todėl, kad jaučiau kelianti sau aukštesnę kartelę.

7. Dažnai nemesdavau skaityti blogų knygų, nes jos mokė kaip nerašyti.

8. Jei „Mane vadina sirena“ nebūtų sulaukusi skaitytojų meilės, greičiausiai tai būtų paskutinė mano knyga – tiesiog susitaikyčiau, kad nesuprantu šito meno.

9. Kartais bijau, kad nepamilsiu kitos rašomos istorijos taip, kaip pamilau šitą.

10. Norėčiau būti beta skaitytoja, bet bijau būti pernelyg griežta / primesti savo požiūrį.

11. Jei knyga nepatinka, trumpam apima jausmas, kad kažką nuvyliau, tačiau jis greitai praeina, o skaitytojas nėra atsakingas už mano iracionalias emocijas.

12. Iki galo nesuprantu, kodėl kūryba – ir dar labiau dalinimasis ja – suteikia tiek laimės. Būna momentų, kai atrodo, jog kažkas giliai viduje net fiziškai kibirkščiuoja.