Interviu

Praėjo beveik metai nuo mano interviu su „Knygauk“ merginomis. Apie debiutinę knygą, rašymo procesą ir viską, kas tuo metu atrodė svarbu. Nepaisant praėjusio laiko atsakymai vis dar kalba apie mane ir mano rašymo procesą.

Dalinuosi ištrauka.

Kaip pasirinkai žanrą, temą?

Sąmoningai nesirinkau, galima sakyti, kad mano fantazija tiesiog labiausiai krypsta į tą pusę. Visada patiko mąstyti ir skaityti apie pasaulius, kurie yra artimi mūsų realybei, tačiau iškreipti ideologijos, propagandos, perdėto noro išspręsti žmogų tarsi jis būtų paprasta lygtis. Todėl taip mėgstu distopijos žanrą. Ir tikiu, jog reikia rašyti tai, kas asmeniškai traukia, ką pats skaitytum ir ko pats pasigendi lentynose. Temos, kaip ir žanro, nesirinkau. Tiesiog pajaučiau, kad tas galvoje užgimęs Materos pasaulis yra erdvė, kurioje galima plėtoti man įdomiausius tropus ir klausimus. Be abejo, moterų teisės man visada buvo įdomi tema, todėl labai artimi tokie kūriniai kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Skaistybės metai“, „Moterų pokalbiai“, tačiau mano trilogijoje tai visada buvo tik pirmas sluoksnis. Matera šioje istorijoje yra jėga, tam tikra prasme trečias veikėjas, bet siužetas vystosi aplink bendražmogiškus, suvaržymams nepavaldžius poreikius.

Kokia Tavo patirtis rašant knygą? Kas tame ir kituose knygos gimimo etapuose buvo sunkiausia? Kas labiausiai džiugino?

Gana dažnai sulaukiu klausimo apie tai, kas buvo sunkiausia, ir visada prie jo stabteliu. Pradedu apmąstyti visą savo kūrybos procesą ir nuoširdžiai sau pačiai atsakyti: „o kas tikrai buvo sunkiausia?“. Kartais atrodo, kad net sunkumais negali pavadinti to, ką tiesiog darai savo laisvu metu ir iš visos širdies, nors taip pat negaliu sakyti, kad knygos rašymas yra lengvas pasivaikščiojimas. Turbūt sunkiausi buvo paskutiniai etapai, leidybos procesas ir supratimas, kad pagaliau reikia priimti galutinius sprendimus bei paleisti. Knygos rašymas tarsi ilga kelionė įkalnėn, kurios pabaigoje dar turi peršokti didžiausią griovį ir pagaliau ryžtis leidybai.

O kas buvo džiugiausia? Turbūt tas pojūtis, kai visos detalės sulimpa į visumą. Kūrinyje daug detalių, bet nėra nieko, kas neperėjo mano pačios gana griežto filtro, ir, jei tai liko galutiniame variante, vadinasi, man atrodo, jog tai buvo svarbu ir praturtinto Materos bei visos istorijos paveikslą.

Koks jausmas belaukiant pirmosios knygos pasirodymo?

Tiesą sakant, turbūt sudėtingiausias klausimas, nes dar ir pačiai reikia išsigryninti, kokie jausmai šiuo metu manyje vyrauja, ar daugiau džiaugsmo, to vidinio išsipildymo, ar nerimo. Jei reikėtų palyginti šią būseną, turbūt taikliausia būtų pasakyti, kad ji primena įsimylėjimą – širdis vis kunkuliuoja, bet tolygiai kirba ir nerimas, vis mąstai: „o kas dabar bus?“. Yra ir melancholijos elementas, nes tam tikra prasme knygos išleidimas autoriui yra lyg kelionės pabaiga.

Visą interviu skaitykite Knygauk.lt