Kodėl savilaida?

Prisipažinsiu, savilaida nebuvo mano pirmasis pasirinkimas. Pirmiausiai sugėriau leidyklų tylą, tuomet atėjo metas priimti sprendimą – mano knygos turi gimti bet kokiu atveju. Supratau, kad atmetimas nebūtinai yra nuosprendis turinio kokybei.

Mano knygų serija tiesiog yra ilga. Netipiška. Rizikinga.

Ilgainiui atėjo supratimas, kad savilaidos kelias suteikia tai, ko galbūt negaučiau keliavusi kitu keliu – kūrybinę laisvę, galimybę būti visiškai ištikimai savo pradinei kūrinio vizijai. Gali būti, kad leidykla ir redaktoriai būtų reikalavę trumpinti arba be išlygų paisyti visų kalbos taisyklių. Bet būdama savilaidos autorė drąsiai prisiimu atsakomybę už kiekvieną šiuose puslapiuose esančią detalę ir žodį. Tai, kas liko knygose, yra mano kaip autorės atspindys. Be minčių apie tai, kiek kainuos. Be bandymo atitikti kritikų ir kalbininkų lūkesčius.

Savilaida – ne tik leidybinis, bet ir asmeninis procesas, kuris ugdė drąsą, pasitikėjimą ir kantrumą. Jo pabaigoje sulaukiau didžiausio atlygio – knygos sulaukė savo skaitytojų. Tiesą sakant, netgi daugiau nei tiesiog skaitytojų. Atsirado žmonių, kurie visa širdimi paniro į Materos pasaulį. Knygos gyvos ir reikalingos. Jos kelia diskusijas. Skaitytojams rūpi veikėjų likimai.

Todėl džiaugiuosi, kad nepraradau tikėjimo savo kūrybine intuicija. Savilaida tapo erdve jai skleistis.

P. S. Neapsigaukite, savilaida taip pat reikalauja darbo ir diskusijų su redaktoriumi. Tačiau tai vis vien autoriams sprendimams gerokai atviresnis procesas.