Nuo pirmos dienos, vos atsiradus idėjai, supratau – tai pasakojimas, kuris pasiglemš mano širdį.

Tiesiog paklausiau savęs, kas nutiktų, jei distopija taptų intymi ir jausminga? Netrukus pradėjau ją matyti ne kaip pasaulį, o kaip būseną. Tamsią ir nejaukią, bet paliekančią erdvės vilčiai.

Detalė po detalės klijavau ne tik Materą, bet ir du vidinius pasaulius.

Širdyje jie - tik moteris ir vyras.
Ne aukciono prekė ir pirkėjas.

Šiandien „Mane vadina sirena“ ir jos tęsiniai – išmylėti ir išgyventi. Iš viso prireikė septynerių metų, kol buvo nugludinta kiekviena trilogijos scena, kiekvienas vidinis ir išorinis niuansas. Sunkiausia buvo ją atverti pasauliui. Ilgai klausiau savęs, kaip apie ją kalbėti.

Taip, tai meilės istorija.
Bet saldumo joje tik vos vos – kaip lašelis medaus ant liežuvio galo.

Kaip gimė pirmoji lietuviška distopinė trilogija?

Susitikime Materos pasaulyje,

Vaida M. Via